...neparduočiau už jokius pinigus, nekeisčiau į nieką!
negaliu užmiršti kokį kvapą skleidžia šienaujama žolė, kaip mūkia karvės, ar net, kaip šiltamyje dūzgia pavargusios bitės ir kvepia miltingi pomidorai. rytais pažadina paukčšių čiulebesys ir močiutės splavas keičiančio arbatinio virduliavimas. kuomet gali kiauras dienas tinginiauti ir vaikščioti skersai išilgai po visą kaimą glostydama visas karves bei arklius, močiutei mestelėjus tik : aš išeinu. o panorus skaityti - skaityti, skaityti, skaityti... dar gali : atsisėsti į bulvių lysvę stebėti retai užklystančias mašinas, atrajojančias karves, bei kates, kurios pievose vaikosi peles (o gal atvirkščiai?)
ir ten man patinka žmonės. atviri, nuoširdūs, paprasti, linksmi, pavargę ar trykštantys energija. jie ten kitokie, lyg iš kitos planetos. ir mane žavi jų kalba.
ji primena man muziką. klausantis pirmą kartą - sunkiai suprantamą, sulipdytą iš pabirų natų, nesuskaičiuojamai trumpų pauzių... vėliau tai virsta močiutės megztu šaliku - vientisu, spalvotu, apgaubiančiu ir užliūliuojančiu tave. dar vėliau - eilėraščiu, kuris savo skambesiu tave užbūrė, bet neįsileidžia į save... bet vis norisi ir norisi kartoti paskutinę jo eilutę...
negaliu užmiršti kokį kvapą skleidžia šienaujama žolė, kaip mūkia karvės, ar net, kaip šiltamyje dūzgia pavargusios bitės ir kvepia miltingi pomidorai. rytais pažadina paukčšių čiulebesys ir močiutės splavas keičiančio arbatinio virduliavimas. kuomet gali kiauras dienas tinginiauti ir vaikščioti skersai išilgai po visą kaimą glostydama visas karves bei arklius, močiutei mestelėjus tik : aš išeinu. o panorus skaityti - skaityti, skaityti, skaityti... dar gali : atsisėsti į bulvių lysvę stebėti retai užklystančias mašinas, atrajojančias karves, bei kates, kurios pievose vaikosi peles (o gal atvirkščiai?)
ir ten man patinka žmonės. atviri, nuoširdūs, paprasti, linksmi, pavargę ar trykštantys energija. jie ten kitokie, lyg iš kitos planetos. ir mane žavi jų kalba.
ji primena man muziką. klausantis pirmą kartą - sunkiai suprantamą, sulipdytą iš pabirų natų, nesuskaičiuojamai trumpų pauzių... vėliau tai virsta močiutės megztu šaliku - vientisu, spalvotu, apgaubiančiu ir užliūliuojančiu tave. dar vėliau - eilėraščiu, kuris savo skambesiu tave užbūrė, bet neįsileidžia į save... bet vis norisi ir norisi kartoti paskutinę jo eilutę...
RSS Feed